Trumpas interviu su LAMMC Žemdirbystės instituto Javų selekcijos vyriausiuoju mokslo darbuotoju doc. dr. Vytautu Ruzgu.
Kiek save prisimenu, pažinimas visada mane traukė. Pirmą kartą nuo tėvo gavau, nes norėjau pažiūrėti, kas yra žaislinės mašinėlės viduje. Šeimoje gamtininkų tiesiogine prasme nebuvo, bet augau Lietuvos rytiniame pakraštyje, Švenčionių rajone, sodyboje tarp miškų. Grybų atsivalgiau visam gyvenimui. Kadangi tėvas buvo mokytojas, o motina agronomė, šeimoje knygos skaitymas buvo laikomas darbu. Baigęs agronomijos fakultetą per paskirstymą (toks tada buvo) siūlomų darbų buvau pakviestas rinktis pirmas, galėjau rinktis bet kokį, bet pasirinkau mokslininko kelią į Žemdirbystės institutą.
Taip, iš tikrųjų turėjau „mokslines skyrybas“. Instituto administracija niekaip nerado Javų selekcijos skyriaus vedėjo. Kalbino mane, pradžioje nesutikau, bet kai palaikė buvęs vedėjas Kazys Leistrumas, ryžausi. Skyriuje surengiau neoficialų slaptą balsavimą pasakydamas: jei dauguma bus prieš, vedėju neisiu. Gavau vieną „prieš“ iš tuo metu dirbusių 12 mokslo darbuotojų ir vienbalsį palaikymą iš technikų pusės. Bevaldystė buvo visiems įkyrėjusi. Mano vadovas prof. Leonas Kadžiulis tada mane padrąsino pasakydamas, kad javai taip pat žoliniai augalai. Perėjimas buvo nelengvas, bet padėjo skyriaus palaikymas, užsienio stažuotės. Po trejų metų pajutau, kad jau galiu dirbti kaip selekcininkas, kai ką patarti ir senbuviams. Selekcija tik iš šalies atrodo lengva.
1990 m. Vytautas Ruzgas paskirtas Javų selekcijos skyriaus vedėju
Visi darbai pasidaro įdomūs, kai juos gerai išmoksti, tada atsiveria ir azartas, ir žavesys. Likimo ironija – šienapjūtė man buvo nemėgstamiausias darbas. O kai septynerius metus pasigilinau į žolynus moksliu aspektu, pamačiau, kad tai labai įdomus objektas. Dėl selekcinio darbo. Jame susipina viskas: teorinis mokslas ir tavo asmeninė kūryba, informacijos analizė, agronominė praktika, rinkodara ir paprasčiausia sėkmė. Selekcija yra susijusi su didelėmis lauko eksperimentų apimtimis – tai lemia didelė konkurencija tarp veislių. Jei žmogus nemėgsta dirbti lauke, į selekciją geriau neiti.
Su viltimi žiūriu į genetikų darbus ir technologines naujoves. Bet augalo genomas yra sudėtingas dalykas. Dar būdamas Žemės ūkio akademijos ketvirtakursis girdėjau sakant, kad veislės genomą greit surinks kaip kaladėles.
Visas veisles kūriau tik su kolegomis selekcininkais ir technikais. Nuo pastarųjų taip pat nemažai priklauso, todėl registruotomis naujomis veislėmis džiaugiamės kartu. Dėl selekcijos mokslo. Žodis „mokslas“ labai talpi sąvoka. Visais laikais jo pagrindinė paskirtis buvo per intelektą generuoti žmonijos progresą ir naudą. Dabar mokslo rezultatu, bent pati mokslo bendruomenė, laiko mokslinius straipsnius, parašytus iš savo eksperimentų. Dalis jų reikalingi ir įdomūs, bet dalies vertė labai abejotina, nors pinigai už juos sumokėti tikri. Aišku, kad rastum perlą, reikia ir klystkelių, bet ir jie turi būti originalūs. Augalų selekcija mokslo prasme visada įdomi, ten sukuriama daug naujų augalų genotipų, o tai jau yra intelektinė kūryba, galų gale pasibaigianti inovacija – veislės prototipu. Bet selekcininkui norisi ir straipsnį parašyti, kai jis turi daug naujos informacijos, galinčios sugeneruoti teorines žinias. Taigi, augalų selekcija moksline prasme yra savo vietoje. Selekcininkai mokslinius straipsnius rašė nuo pat augalų selekcijos pradžios, tik jie buvo ir turi būti nepagrindinė selekcininko duona.
Vytautas Ruzgas, 2005 m.
Man labiau patinka, kai tėvui yra brangūs visi vaikai, ir blogai, kai jis turi savo numylėtinį. Visos veislės yra sumodeliuotos, išnešiotos mintyse, laukuose ir praėjusios per daug rankų. Pasakojama, kad per vieną sovietinį vajų pradėjus masiškai kirsti vynuogynus, jų selekcininkas pasirinko vynmedžių likimą, nes neišlaikė. Veislė kuriama ilgai, ir kiekviena autoriui yra brangi. Mano tikslas pradėjus kviečių selekciją buvo šalį paversti geriausios kokybės kviečių aruodu. Tą darau iki šiol.
Pagal išauginamų ir parduodamų kviečių santykį Lietuva yra trečia po Kanados ir Argentinos.
Pirmiausia optimistišku požiūriu į augalų selekciją kaip tokią, jos nesuplakant ar neprilyginant standartiniams technologiniams tyrimams. Kai atvykau į Dotnuvą, mano pažįstami iš Agronomijos fakulteto patarė: tik neik į selekciją, nes sunku ir ilgai vargsi. Tačiau nuėjau ir nesigailiu. Dabar, kai šalyje veisles platina daug konkurentų, joms skinančių kelią įvairiais būdais, mūsų vidinis augalų selekcijos palaikymas būtų paskata ir jauniems, ir patyrusiems selekcininkams.
2010 m. doc. dr. Vytautui Ruzgui, dr. Gvidonui Liutkevičiui, dr. Žilvinui Liatukui už darbų ciklą „Žieminių kviečių selekcijos modernizavimas ir konkurencingų, rinkos poreikius atitinkančių veislių kūrimas (1996–2009)“ įteikta Lietuvos mokslo premija
Apie šį apdovanojimą sužinojau nepaskutinę dieną, kažkiek informacijos „prasisunkė“. Dėl įpareigojimų darbui. Prieš kelerius metus vienas išminčius savo paskaitose dėstė, kad atlyginimo padidinimas neskatina geriau dirbti. Tai labai patiko darbdaviams. Jis buvo ir teisus, ir ne, nes ne tik aš, bet ir dauguma žmonių stengiasi savo pareigas kasdien atlikti kuo geriau ir nemąsto, kad kai paskatins, tada jau stengsiuosi. Dirbsiu kaip dirbau.
2022 m. vasario 16 d. LR Prezidentūroje įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotr. / Robertas Dačkus
